Apmąstymai apie tikrumą

Iš kur man žinoti, kad Tu egzistuoji? Kaip galiu būti tikra, kad egzistuoja pasaulis? Gal viskas yra tik iliuzija?

Smegenys yra galingas ir įdomus organas. Stimuliuojant tam tikras smegenų sritis, galima sukelti pojūčius, vaizdus, sužadinti atsiminimus, priversti judinti kojas, rankas. Smegenys valdo visą mūsų egzistenciją. Kad ir ką darytum, kad ir ką justum, viskas yra smegenų veiklos rezultatas. Pasaulio mes nesuvokiame tiesiogiai, įvairūs dirgikliai stimuliuoja mūsų jutimo organus, o smegenys interpretuoja gautus signalus kaip vaizdą, garsą, spalvą. Bet lygiai tuos pačius pojūčius įmanoma sukelti tiesiog stimuliuojant smegenis elektrodais. Smegenys sukuria visą mūsų pasaulį. Tad kaip žinoti, kad jos stimulus gauna iš išorinio pasaulio, o ne iš elektrodų? Galbūt mūsų smegenys išimtos iš kūno, patalpintos inde ir prie jų prijungti elektrodai, kurie ir kuria mūsų realybę?

Kaip žinoti? Kaip patikrinti? Deja, tai neįmanoma, nebent tas, kas prijungė mūsų smegenis, mums tai atskleistų. Negalime būti tikri, kad pasaulis yra tikras. Kad egzistuoja kiti žmonės. Bet laikomės prielaidos, kad pasaulis yra tikras ir kad kiti žmonės taip pat yra tikri, o ne robotai, neturintys sąmonės. Net nesusimąstome, kad gali būti kitaip. Ir tai nebūtinai smegenys su elektrodais. Tai gali būti ir visas kūnas. O gali nebūti nei kūno, nei smegenų. Galbūt mes esame kažkieno kompiuterio programa. Galbūt pasaulis yra tik kompiuterinė simuliacija.

Niekuo negalime būti tikri. Net ir savo mintimis. Galbūt mums jas kažkas įdėjo? Jeigu kažkas sukūrė šį pasaulį, sukūrė žmones, sukūrė mane, tai gal kažkas kuria ir mano mintis? O kas tokiu atveju yra sąmonė? Bežadis stebėtojas, neturintis galios nieko pakeisti?

Įdomu, kad mokslas, bandydamas paaiškinti sąmonę, jos neranda. Nėra konkrečios smegenų srities, atsakingos už sąmonę. Nėra ir vienos srities, kuriančios mūsų Aš-vaizdą. Yra daugybė atskirų sričių, atsakingų iš skirtingus Aš aspektus. O kaip dėl sąmonės? Manoma, kad už ją atsakingos smegenys kaip visuma. Bet kitas variantas – sąmonė yra iliuzija, ji neegzistuoja. Aš yra iliuzija, sąmonė yra iliuzija. Tad pasakymas „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ čia nebetinka. O tai kas tada egzistuoja? Negalime būti tikri išorinio pasaulio egzistencija. Bet, pasirodo, mūsų pačių kaip sąmonės egzistavimas taip pat nėra garantuotas. Tad kas yra tikra? Ar viskas, absoliučiai viskas, yra iliuzija?

Kas mes esame? Kur mes esame? Ar esame vieni visatoje? Ar yra viena visata? Ar mes gyvename simuliacijoje? Ar egzistuoja laisva valia? O gal kažkas mus valdo, kaip žaidime The Sims? O galbūt kažkas, kas sukūrė mūsų visatos simuliaciją, net nežino, kad mes egzistuojame? Galbūt mes per maži, kad mus galėtų pastebėti? Galbūt mūsų visata yra mechanizmas, atliekantis tam tikrą darbą, o mes – tik bakterijos ant to mechanizmo detalių.

Kada kartojam?

Žiūrinėjau, ką mano „draugai“ rašo Facebook'e ir pamačiau tokį užrašą:

Vakar nerealus tūsas buvo. Visi pjaustėmės venas iki sąmonės netekimo. Vieną į ligoninę išvežė, bet nieko, gyvas liko. Po to nualpau, tai nieko daugiau nebeatsimenu. Bet žiauriai nerealu buvo, tikrai geras tūsas. Kada kartojam, chebra?

Pakomentavau tą užrašą, kad pjaustymasis kenkia sveikatai ir kad taip galima mirti.

Užrašo autorius pakomentavo, kad juk ne kasdien taip pjaustosi ir kad tai nekenkia, kad reikia linksmintis, atsipalaiduoti.

Aš jam atsakiau, kad kenkia, pateikiau kelis tyrimus, rodančius, kad pjaustymasis kenkia ir kad nuo jo mirštama, taip pat pateikiau mirčių nuo pjaustymosi statistiką. Taip pat paminėjau, kad yra kitų atsipalaidavimo būdų, kurie nėra kenksmingi.

Tuomet autorius man atsakė, kad aš nemoku linksmintis ir kad man irgi reikėtų pasipjaustyti, kad atsipalaiduočiau, nes tie kiti būdai neveiksmingi.

Po to įrašą dar pakomentavo vienas iš autoriaus „draugų“. Jis pasakė, kad kai per daug pjaustomasi, tai nesveika, bet truputį pjaustytis – nieko tokio.

Dar kitas autoriaus „draugas“ parašė, kad truputis pjaustymosi yra netgi sveika ir pridėjo nuorodą į Delfi, kur buvo teigiama, kad kasdienis pjaustymasis nedideliais kiekiais yra sveikas širdžiai.

Daugiau nieko neberašiau, bet man vis tik atrodo, kad net ir pjaustantis po truputį galima netyčia pažeisti veną ir nukraujuoti mirtinai...

Homoseksualumas, transeksualumas ir lytinis švietimas

Karts nuo karto tai facebook'e, tai šiaip iš ko nors išgirstu visokių kalbų prieš homoseksualus. Homoseksualizmas laikomas iškrypimu, o homoseksualai lyginami su pedofilais ir zoofilais.
Jei atvirai, tai nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonėms taip rūpi, ką kiti myli ir su kuo miega? Jei santykiai yra neprievartiniai, jei abu žmonės sutinka su tais santykiais, ir jei abu žmonės yra pakankamo amžiaus, kad galėtų apskritai priimti sprendimus dėl santykių, tuomet tame nėra nieko blogo ir tai yra tiktai tų žmonių reikalas. Kalba eina apie du suaugusius žmones, gebančius priimti sprendimus. Jokios prievartos, visiškai laisvas sutikimas. Todėl tai negali būti lyginama nei su pedofilija, nei su zoofilija.
Pedofilija negali būti teisėta, nes vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų priimti sprendimą, jog nori lytinių santykių. O zoofilija – gyvūnai apskritai negali pasakyti apie savo sprendimus.
Taigi, kai išsiaiškinom esminius skirtumus ir supratom, kad homoseksualume nėra nieko blogo, nieko neteisėto, o pedofilija ir zoofilija iš esmės tiesiog negali būti legali ir homoseksualumo įteisinimas neveda prie pedofilijos įteisinimo, tai galime pereiti prie kito klausimo – homoseksualios santuokos.
Kodėl homoseksualios santuokos turi būti įteisintos? Todėl, kad du vienas kitą mylintys žmonės turi turėti teisę susituokti, įteisinti savo santykius. Taip, kaip ir heteroseksualios poros, homoseksualios poros turi turėti teisę į šeimą. Taip pat jie turi turėti teisę įsivaikinti vaikus. Kodėl? Nežinau, kaip iš tiesų vaiko psichiką veikia gyvenimas homoseksualioje šeimoje. Taip, tai neįprasta, o netolerantiškoje visuomenėje toks vaikas gali patirti patyčias. Bet tam ir reikia žmones šviesti, reikia didinti visuomenės supratingumą ir toleranciją. Tačiau kad ir kokį poveikį turėtų augimas homoseksualioje šeimoje, neabejoju, kad tai daug geresnis pasirinkimas negu augimas išvis be jokių tėvų, negu augimas vaikų namuose. Vaikai turi turėti teisę tėvus, turi turėti teisę gauti pakankamai dėmesio, rūpestingumo, turėti šeimą, patirti, kas yra tikra šeima, kad ir patys vėliau galėtų sėkmingai plėtoti santykius bei kurti šeimą. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šeima bus heteroseksuali, ar homoseksuali. Svarbiausia, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta, kad jis būtų mylimas ir prižiūrimas, kad jis nesijaustų vienišas, kad nebūtų apleistas. Neabejoju, kad leidus homoseksualioms poroms tuoktis ir įsivaikinti vaikus, Lietuvoje būtų daugiau laimingų žmonių ir vaikų.
O kalbant apie darželyje sekamas pasakas „Gyveno karą princas ir princas...“, tai prisipažinsiu, kad man jos atrodo keistai. Manau, kad pasakos neturėtų būti darkomos, man apskritai nepatinka šiuolaikinės pasakos. Geriau senos, tradicinės pasakos, ypač Lietuviškos, gerbkime savo tautos palikimą. Nors kai kurios jų gana žiaurios, liūdnos, bet vis tik gražios. Manau, kad darželyje apskritai neturėtų būti lytinio švietimo. Lytinis švietimas turėtų prasidėti nebent kokioje 6-oje klasėje. O iki tol – nebent vaikams kyla kokių nors klausimų, tada reikėtų viską paaiškinti jiems suprantama kalba.
Dar prie to paties vertėtų pakalbėti ir apie transseksualizmą. Yra toks dalykas kaip biologinė lytis, ir yra – psichologinė lytis. Dauguma mūsų yra gimę vyriškos arba moteriškos lyties, nors yra ir tokių, kurie gimė iškart su abiem lytimis – dėl chromosomų pakitimų, taip pat yra tokių, kurie atrodo kaip vyrai, bet turi XX lytines chromosomas, bei tokių, kurie atrodo kaip moterys, bet biologiškai yra XY, nors nedarė lyties keitimo operacijų – vėl gi genetiniai dalykai. Tačiau dar yra psichologinė lytis, t. y., žmogus jaučiasi esąs vyras arba moteris. Biologiškai vyras gali jaustis esąs moterimi, arba biologiškai moteris gali jaustis esanti vyru psichologiškai. Nors man šioje vietoje vis tik iškyla klausimas, o ką tai reiškia? Ką reiškia jaustis vyru arba moterimi psichologiškai? Kas yra vyras ar moteris psichologiškai? Manau, kad čia atsiremiame į stereotipus – kas visuomenėje laikoma vyru, o kas – moterimi, kokie vaidmenys priskiriami vienam ar kitam, kokie užsiėmimai, pomėgiai laikomi vyriškais, o kokie – moteriškais. Panaikinus stereotipus, dalis problemos būtų išspręsta. Bet vis tik dar yra toks dalykas kaip išvaizda. Transseksualai ne tik jaučiasi, bet ir nori atrodyti kaip kitos biologinės lyties asmenys. Jei atvirai, tai man tas pats – tegu rengiasi kaip nori, tegu darosi operacijas, tegu geria hormonus. Tai visiškai ne mano reikalas, kaip ir ne kitų žmonių reikalas. Tai tik jų asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę su savo kūnu elgtis taip, kaip jam norisi.
Tačiau kalbant apie vaikus, tai manau, kad darželyje neturėtų būti vaikai vadinami tiesiog vaikais ir draudžiama vadinti berniukais ir mergaitėmis. Manau, kad vis tiek vaikai turėtų būti išmokyti atskirti, kur berniukas, o kur mergaitė, ir pats žinoti, kokios lyties yra. Ir nemanau, kad vaikas gali pasirinkti būti berniuku ar mergaite psichologiškai. Vaikui turėtų būti leidžiama žaisti su tokiais žaislais, su kuriais jam norisi, su kuriais jam įdomiau žaisti, o ne stereotipiškai skirstyti žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus ir drausti vaikui žaisti su kitos lyties žaislais. Bet manau, kad ir neturėtų būti skatinamas transseksualumas. Jei vaikas paklausia ko nors su tuo susijusio, tada galima jam paaiškinti, papasakoti apie tai. Bet nereikia jam to brukti.
Dalis apie vaikų auklėjimą vis tik yra tik mano nuomonė ir galbūt ji nėra pakankamai pagrįsta. Vis tik specialiai neieškojau informacijos, kada išryškėja psichologinė lytis ar kada žmogus supranta, kokios seksualinės orientacijos yra. Tiesiog manau, kad jei vaikas apie tai neklausia, tai jam ir nereikėtų pasakoti apie seksualinius dalykus. Apie tai svarbiau šviesti paauglius, ir svarbu normalizuoti homoseksualumą, kad nebūtų nei patyčių, nei galvojimo, kad „gal aš nenormalus, kad mane traukia tos pačios lyties asmenys“. Apie lytinį švietimą reikėtų pradėti kalbėti tada, kai jis pradeda būti aktualus. Manau, kad tai yra būtent lytinės brandos pradžia, maždaug 12 metų arba 6 klasė.

Kaip efektyviai skaityti ir prisiminti perskaitytą tekstą

Nežinau, kaip yra jums, tačiau man dažnai sunku atsiminti tai, ką perskaičiau. Būna, kad perskaitau knygą, po to kas nors paklausia, apie ką ta knyga, ir aš galiu pasakyti vos kelis žodžius. Ypač kyla problemų, kai reikia iš knygos pasiruošti paskaitoms bei konspektuoti. Visa tai reiškia, kad mano skaitymas yra neefektyvus. Taigi, šiame straipsnelyje ir aptarsiu, kaip vis tik skaityti efektyviau bei kaip įsiminti daugiau perskaitytos informacijos.

1. Skaitymo tikslas
Išsikelkite tikslą, dėl ko skaitote šią knygą. Galbūt ją skaitote tiesiog savo malonumui? Galbūt ieškote konkrečių praktinių patarimų ar idėjų. O gal tiesiog skaitote dėl to, kad ją uždavė mokykloje ar universitete. Tokiu atveju tikslas būtų įsiminti, apie ką ta knyga, galbūt atsakyti į tam tikrus mokytojo ar dėstytojo užduotus klausimus, ar atrasti knygoje mintis tam tikra tema.

2. Naudokite PQ4R metodą:

2. 1. Peržiūrėkite (Preview)
Visų pirma, peržiūrėkite turimą tekstą. Perskaitykite pavadinimą, skyrių antraštes, paveikslėlius, schemas, paryškintus žodžius. Perskaitykite teksto santrauką. Jeigu tokios nėra, tuomet perskaitykite pirmą ir paskutinį paragrafus, kad suprastumėte, apie ką yra tekstas, kokia jo pagrindinė mintis. Tyrimai rodo, kad perskaičiusieji santrauką tiriamieji tekstą atsiminė geriau, ypač jeigu santrauką jie skaitė pradžioje.

2. 2.  Kelkite klausimus (Question)
Išsikelkite klausimus, į kuriuos atsakysite skaitydami tekstą. Juos kelkite pagal tai, ką sužinojote peržiūros metu. Galite klausimais paversti skyrelių antraštes. Pavyzdžiui, jeigu skyrelio pavadinimas yra „Pirminė ir antrinė informacija“, tai galite išsikelti tokius klausimus: „Koks yra skirtumas tarp pirminės ir antrinės informacijos?“, „Kokie yra pirminės ir antrinės informacijos tipai“ ir pan. Vienas tyrimas parodė, kad tiriamieji, kurie skaitė teksto ištrauką nekeldami klausimų, įsiminė 30% to teksto, o sugalvoję savo klausimus tiriamieji įsiminė net 72% teksto (Rothkopf, 1966). Taigi, šis paprastas būdas gali padvigubinti jūsų įsimenamos informacijos kiekį.

2. 3. Skaitykite (Read)
Perskaitykite visą tekstą. Supraskite teksto žodyną (kokius žodžius vartoja autorius). Skaitydami užsirašykite svarbias mintis bei atsakymus į išsikeltus klausimus, galite pabraukti svarbias teksto vietas. Labai svarbu, kad užrašus vestumėte savais žodžiais, o ne atkartotumėte tikslias formuluotes iš teksto.

2. 4. Apmąstykite (Reflect)
Sujunkite informaciją iš viso skyriaus ar straipsnio į vieną visumą. Galvokite apie ką tik perskaitytą tekstą. Galbūt galite sugalvoti kokių nors su juo susijusių pavyzdžių? Susiekite perskaitytą informaciją su tuo, ką jau žinojote anksčiau.

2. 5. Papasakokite (Recite)
Apibendrinkite pagrindines teksto mintis bei jas paremiančias detales. Pagerinkite teksto supratimą įtraukdami daugiau jutimų. Parašykite santrauką savais žodžiais, naudodami schemas ar piešinėlius. Papasakokite teksto santrauką garsiai sau ar kitam žmogui. Galite naudoti mnemonines (atminties) priemones, kad geriau įsimintumėte terminus. Jei neprisimenate pakankamai, tuomet dar kartą perskaitykite skyrelius, kurių neprisimenate.

2. 6. Apžvelkite (Review)
Pabrėžkite esmines teksto mintis. Įsitikinkite, kad atsakėte į visus klausimus, kuriuos išsikėlėte. Galite pasidaryti testą, kuris patikrintų jūsų žinias. Jei norite informaciją išlaikyti ilgiau, apžvelkite tekstą kelis kartus, peržiūrėkite savo užrašus bei atsakymus į klausimus po dienos, savaitės, mėnesio.

Galbūt atrodo, kad kai kurie metodai užima daug laiko, tačiau iš tiesų jūs kaip tik sutaupysite laiko, kadangi nereikės teksto skaityti kelis kartus, kad tikrai jį įsimintumėte. Išbandykite bent kartą ir patikrinkite efektyvumą patys. Gero jums skaitymo!

Parengta pagal:
The PQ4R Method of Studying (Thomas and Robinson, 1972; Frase 1975, adapted from Bovair, http://www.mindspring.com/~dileader/classes/studybov.htm, accessed 9/12/05)
The ULM Counseling Center: PQ4R Strategy for Studying

LSD ir kiti psichodelikai nesusiję su psichinės sveikatos problemomis

Nusprendžiau savo bloge kartais rašyti ir perskaitytų straipsnių apžvalgas. Pasidalinsiu tuo, ką perskaičiau ir ką apie tai galvoju, ką galiu pakomentuoti.
Taigi, neseniai perskaičiau straipsnį, kuriame rašė tai, ką jau ir taip žinojau. Ogi tai, kad psichodelikai nesukelia psichikos problemų. Ir net atvirkščiai, bet tą taip pat žinojau. Juk su psichodelikais galima gydyti depresiją, nerimą. Kaip suprantu, tie mokslininkai naudojosi 2001-2004 metų duomenimis, gautais iš JAV nacionalinės sveikatos apklausos. Ten buvo klausiama apie psichinės sveikatos gydymą bei simptomus per paskutinius metus.
Vis tik minėtame straipsnyje minima, kad gali būti žmonių grupių, kurioms psichodelikai gali būti pavojingi, tačiau klinikiniai bandymai taip pat nepatvirtino jokio ilgalaikio neigiamo psichodelikų poveikio. Negana to, daugelis žmonių, pavartojusių psichodelikus, patiria reikšmingas patirtis bei naudingą jų poveikį.
Man nieko naujo, bet galbūt kažkam bus naudinga ir nauja informacija.

Reinkarnacija

Turbūt daug kam jau žinoma idėja, jog mes po mirties inkarnuojamės į kitas būtybes atomų lygmeniu. Mūsų kūno atomai suskaidomi, juos pasiglemžia visata, o dabar mumyse glūdi senovėje gyvenusių žmonių atomai.
Dar yra genų reinkarnacija. Mumyse yra tėvų, senelių, prosenelių genai.
Bet yra ir kitokia reinkarnacijos forma. Tai minčių reinkarnacija. Taip reinkarnuojasi ne visi žmonės. Tačiau daugybė žymių žmonių (filosofų, mokslininkų, ...) pasinaudojo šiuo reinkarnacijos būdu. Jie pasėjo savo minčių sėklą daugybės žmonių psichikoje. Ta sėkla išvysto skirtingus vaisius, bet yra nemirtinga, vis keliauja iš gyvenimo į gyvenimą. Tai vienaip, tai kitaip apipavidalinama ir suprantama ji išlieka amžių amžius.
Galbūt ir mano žodžiai dabar kieno nors psichikoje pasės sėklą, kuri vėliau išaugs į kažką daugiau ir duos vaisių.
Taip pat pagalvojau, kad internetas geras dalykas, nes mano mintys gali išlikti čia ir po mano mirties. Tiesa, jos pasiklydusios didžiulėje informacijos masėje, kuri didėja geometrine progresija, bet galbūt ir jos atras savo žemę, savo skaitytoją.
Nuo kada aš kalbu metaforomis?

Nenormalūs

Turbūt visiems iki kaulų smegenų gerai žinomas vadinamasis „normalusis pasiskirstymas“. Na, jei ne visiems, tai bent jau visiems psichologams – garantuotai. Dauguma žmonių sutelpa į šio pasiskirstymo vidurį. Kai kurie keistuoliai vis tik patenka už standartinio nuokrypio ribų, tai jie jau kažkokie ne visai „normalūs“. Bet yra tokių išvis „nenormalių“, kurie patenka už dviejų ar net trijų standartinių nuokrypių!



Visiškai „nenormalūs“. Per aukšti, per žemi, per stori, per liesi, per daug gražūs, per daug baisūs, per daug mato, per mažai mato, per daug protingi, pernelyg kvaili, per daug atjaučiantys, per mažai atjaučiantys, per šiurkštūs, per švelnūs, per daug ekstravertiški, per daug intravertiški, per daug sisteminantys, per mažai sisteminantys, per daug analitiški, per mažai analitiški, per geri, per blogi, pernelyg dosnūs, pernelyg šykštūs, pernelyg neurotiški, pernelyg emociškai stabilūs, per daug [įrašyk bet kokį bruožą], per mažai [įrašyk bet kokį bruožą].
Visi jie „nenormalūs“. Tačiau vieni prisitaiko prie visuomenės, o kiti nesugeba įsilieti, būna gydomi, uždaromi, jiems prirašomi sutrikimai, ligos, mažų mažiausiai jie laikomi „keistuoliais“. Bet gal čia esmė visai ne prisitaikyme prie visuomenės? Gal tai visuomenė prie jų neprisitaiko, jų nepriima?
Anksčiau atstumtos buvo moterys, nenormaliais laikomi homoseksualai, o psichiniai ligoniai būdavo uždaromi, atskiriami nuo visuomenės ir visaip kankinami. Dabar visuomenė darosi tolerantiškesnė. Moterys oficialiai laikomos lygiomis vyrams, homoseksualai pamažu išsikovoja savo teises ir oficialiai nelaikomi psichiniais ligoniais, o sergantieji psichikos ligomis uždaromi tik ekstra atvejais, ir tai bent jau oficialiai stengiamasi juos integruoti į visuomenę. Bet ar tai tikrai tolerancija? Jie gydomi, jiems atliekamos terapijos, korekcijos. Prirašomos ligos, sutrikimai. Ar čia tolerancija? Ne, tai visiškas kitoniškumo nepriėmimas.
Galima ginčytis – gi daug kas gydytis eina netgi savo noru, o liga prirašoma žmogui tik tada, kai jo kitoniškumas trukdo jam gyvenime. Tačiau iš tiesų kitoniškumas trukdo tik tada, kai žmogus atsiduria tokioje aplinkoje, kuri nepriima žmogaus tokio, koks jis yra. Jis atstumiamas, jo nesupranta, dėl to jis ir neprisitaiko. Ir tai visai ne jo kaltė, čia visuomenės kaltė. Gydyti reikia ne individą, o visuomenę, nesugebančią toleruoti kitoniškumo.
Esi kitoks? Nuostabu! Ugdyk savo kitokias savybes, puoselėk jas, pasiek ko nors gyvenime naudodamasis būtent tuo, kad esi kitoks. Esi pernelyg protingas? Būk mokslininku, tyrinėtoju, dėstytoju, mokytoju. Esi pernelyg atjaučiantis? Dirbk socialiniu darbuotoju, psichologu, dalyvauk savanoriškoje veikloje. Pernelyg daug matai arba, kitaip sakant, matai tai, ko nemato kiti („haliucinacijas“)? Tuomet rašyk apie tai romanus, pasakok istorijas, statyk filmus, rašyk eiles, dainas, nupiešk tuos dalykus. Esi labai ekstravertiškas? Būk su žmonėmis, užsiimk veikla, reikalaujančia bendravimo su žmonėmis ar jų grupėmis. Pernelyg intravertiškas? Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kad ir būdamas vienas. Realizuok save per savo kitoniškumą!