Viskas, ką mes girdime ar matome, pasiekia mus ne atsitiktinai. Kiekvienas išgirstas žodis ar pamatytas vaizdas, į kurį atkreipiame dėmesį, kažką mums reiškia, kažką mums tuo norima pasakyti. Iš to dėliojasi mūsų gyvenimo dėlionė.
Taip pat, jeigu pavyzdžiui, klausomės paskaitos, o mintys nuklysta kažkur kitur ir nieko nebegirdime, tuomet tai reiškia, kad mums to ir nereikėjo girdėti. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirdę pašnekovo neturime paprašyti jo pakartoti, ką sakė. Jei pakartojus išgirstame, tuomet tai turėjome išgirsti. Galbūt tai, kad neišgirdome pirmąjį kartą, rodo, kad reikėtų į tai atkreipti daugiau dėmesio, kad galbūt tas dalykas yra itin reikšmingas. Tačiau jeigu pašnekovo neišgirstame ar nesuprantame net jam daug kartų pakartojus - galbūt labai svarbu, kad mes to, ką jis sako, nesužinotume, arba tai mums nesvarbu. Tačiau iš anksto mes negalime žinoti, ką mums reikia pamatyti ar išgirsti, ir ko - ne.
Apskritai pasaulį mes suvokiame ne nuosekliai. Nors atrodo, kad matome statinį vaizdą, tačiau iš tiesų jis blykčioja ir susideda iš nuotrupų. Visa informacija iš aplinkinio pasaulio pasiekia mus nuotrupomis.
Kodėl svarbi net ir, atrodo, atsitiktinai mus pasiekianti informacija? Tiesiog kartais nugirstas nepažįstamų žmonių pokalbis gali atsakyti į mus neraminantį klausimą... Atsitiktinai pamatytas įvykis gali sukrėsti ir priversti susimąstyti. O dažnai tiesiog nieko ir nepastebime, nesusiejame. Tačiau jei pabandytume, galbūt gautas vaizdas mus nustebintų. Jei pabandytume viską, ką net atsitiktinai išgirstame ar pamatome, sudėti į vieną, atrastume atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Galbūt... Reikia bent pabandyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą