Pojūčių modalumas pagal receptorius

Psichologijoje žmonės dažnai skirstomi pagal pojūčių modalumą. Besimokančiųjų tipai, kalbėtojų tipai, pasaulio suvokimo tipai skiriami pagal pojūčius. Išskiriami trys pojūčių modalumai:

Vizualinis (regos);
Audialinis (klausos);
Kinestetinis (velniai žino ko).

Kodėl iškėliau neaiškumą prie kinestetinių pojūčių? Šiaip su jais lyg ir viskas aišku. Bet bėda tame, kad prie jų priskiriama "viskas, kas liko". Kinestetiniai pojūčiai lyg ir turėtų būti siejami su judėjimu. Bet dažnai žodis "kinestetinis" vartojamas kaip "jutiminis" sinonimas. Jam priskiriami ir lytėjimo pojūčiai, dažnai uoslės bei skonio. Bet jei jau "jutiminis", tuomet rega ir klausa taip pat čia įsipaišytų, nes tai taip pat jutimai. Bet jie atskiriami. Ir dar "geriau" - prie kinestetinių pojūčių staiga atsiduria dar ir jausmai, emocijos. Gal tai mažai kam užkliūna, bet, ei žmonės, jausmai nėra pojūčiai. Pojūčiais mes pažįstame tiesioginį pasaulį. O emocijos - tai reakcija į tą pasaulį. Pirmiausia ateina pojūčiai, tada mes juos kaip nors interpretuojame mintimis ir tik tada ateina reakcija - emocijos, jausmai. Arba įmanoma ir kad emocijos ateitų prieš mintis. Tačiau niekada jausmai nėra tiesioginė sąsaja tarp pasaulio ir mūsų psichikos.

Taigi, noriu pasakyti, kad toks pojūčių skirstymas nėra teisingas. Galbūt jis daugiau mažiau pasitvirtina, kadangi dauguma žmonių yra vizualinio arba audialinio tipų. Tačiau iškyla problema, kad į kinestetinį tipą įpaišomi labai skirtingų tipų žmonės, ir patarimai, skirti kinestetikams, gali neveikti.

Galbūt teisingesnis pojūčių skirstymas būtų pagal veikiamus receptorius. Jei jau norima grupuoti pojūčius. Nes šiaip būtų galima išskirti tipus pagal atskirus pojūčius. Bet galbūt smegenys veikia pagal pojūčių receptorių tipus:

Fotoreceptoriai - regos.
Mechanoreceptoriai - klausos, lytėjimo, judėjimo, vidaus organų jutimo.
Chemoreceptoriai - uoslės, skonio.
Termoreceptoriai - šalčio, šilumos.
Nociceptoriai - skausmo.

Reikėtų pabandyti testus kurti pagal šiuos pojūčių tipus. Galbūt atrastume kažką įdomaus...
Tiesa, jei klausą, lytėjimą ir judėjimą suberiame į vieną grupę, tuomet pagal pirmąjį skirstymą, kas testuose surenka daugiau balų iš klausos, turėtų surinkti daugiau balų ir iš kinestetinių pojūčių. Tiesa, pati susimąsčiau apie šiuos pojūčių tipus tada, kai viename teste (besimokančiųjų tipo) surinkau daugiausia taškų iš audialinio tipo, antroje vietoje - kinestetinio (ir, mano nuostabai, vizualinis tipas liko trečioje vietoje). Jei aš teisi, tuomet teisinga turėtų būti tokia hipotezė:
Tie, kurie daugiausia taškų surenka iš audialinio tipo, surenka daugiau taškų iš kinestetinio tipo negu tie, kurie daugiausia taškų surenka iš vizualinio tipo.
Tai yra, nebūtinai turi būti tokie atvejai kaip mano - kad jei dominuoja klausa, tuomet antroje vietoje kinestetiniai. Vis tik dažniausiai kinestetiniai bus trečioje vietoje. Iliustruojant mano hipotezę skaičiukais, turėtų būti taip:
Žmogus A (vizualinio tipo) gavo tokius balus (vizualinis, audialinis, kinestetinis): 8 5 2;
Žmogus B (audialinio tipo) gavo tokius balus: 4 8 3.

Įdomumo dėlei tikrai reikėtų atlikti tyrimą... Užpildykite šį testą:
http://manoapklausa.lt/apklausa/423797377/1/
Ačiū!
Tyrimas atliekamas absoliučiai tik intelektinio smalsumo tikslais. Rezultatus paskelbsiu šiame bloge.

Viskas yra svarbu

Viskas, ką mes girdime ar matome, pasiekia mus ne atsitiktinai. Kiekvienas išgirstas žodis ar pamatytas vaizdas, į kurį atkreipiame dėmesį, kažką mums reiškia, kažką mums tuo norima pasakyti. Iš to dėliojasi mūsų gyvenimo dėlionė.
Taip pat, jeigu pavyzdžiui, klausomės paskaitos, o mintys nuklysta kažkur kitur ir nieko nebegirdime, tuomet tai reiškia, kad mums to ir nereikėjo girdėti. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirdę pašnekovo neturime paprašyti jo pakartoti, ką sakė. Jei pakartojus išgirstame, tuomet tai turėjome išgirsti. Galbūt tai, kad neišgirdome pirmąjį kartą, rodo, kad reikėtų į tai atkreipti daugiau dėmesio, kad galbūt tas dalykas yra itin reikšmingas. Tačiau jeigu pašnekovo neišgirstame ar nesuprantame net jam daug kartų pakartojus - galbūt labai svarbu, kad mes to, ką jis sako, nesužinotume, arba tai mums nesvarbu. Tačiau iš anksto mes negalime žinoti, ką mums reikia pamatyti ar išgirsti, ir ko - ne.
Apskritai pasaulį mes suvokiame ne nuosekliai. Nors atrodo, kad matome statinį vaizdą, tačiau iš tiesų jis blykčioja ir susideda iš nuotrupų. Visa informacija iš aplinkinio pasaulio pasiekia mus nuotrupomis.
Kodėl svarbi net ir, atrodo, atsitiktinai mus pasiekianti informacija? Tiesiog kartais nugirstas nepažįstamų žmonių pokalbis gali atsakyti į mus neraminantį klausimą... Atsitiktinai pamatytas įvykis gali sukrėsti ir priversti susimąstyti. O dažnai tiesiog nieko ir nepastebime, nesusiejame. Tačiau jei pabandytume, galbūt gautas vaizdas mus nustebintų. Jei pabandytume viską, ką net atsitiktinai išgirstame ar pamatome, sudėti į vieną, atrastume atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Galbūt... Reikia bent pabandyti.