Karts nuo karto tai facebook'e, tai šiaip iš ko nors išgirstu visokių kalbų prieš homoseksualus. Homoseksualizmas laikomas iškrypimu, o homoseksualai lyginami su pedofilais ir zoofilais.
Jei atvirai, tai nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonėms taip rūpi, ką kiti myli ir su kuo miega? Jei santykiai yra neprievartiniai, jei abu žmonės sutinka su tais santykiais, ir jei abu žmonės yra pakankamo amžiaus, kad galėtų apskritai priimti sprendimus dėl santykių, tuomet tame nėra nieko blogo ir tai yra tiktai tų žmonių reikalas. Kalba eina apie du suaugusius žmones, gebančius priimti sprendimus. Jokios prievartos, visiškai laisvas sutikimas. Todėl tai negali būti lyginama nei su pedofilija, nei su zoofilija.
Pedofilija negali būti teisėta, nes vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų priimti sprendimą, jog nori lytinių santykių. O zoofilija – gyvūnai apskritai negali pasakyti apie savo sprendimus.
Taigi, kai išsiaiškinom esminius skirtumus ir supratom, kad homoseksualume nėra nieko blogo, nieko neteisėto, o pedofilija ir zoofilija iš esmės tiesiog negali būti legali ir homoseksualumo įteisinimas neveda prie pedofilijos įteisinimo, tai galime pereiti prie kito klausimo – homoseksualios santuokos.
Kodėl homoseksualios santuokos turi būti įteisintos? Todėl, kad du vienas kitą mylintys žmonės turi turėti teisę susituokti, įteisinti savo santykius. Taip, kaip ir heteroseksualios poros, homoseksualios poros turi turėti teisę į šeimą. Taip pat jie turi turėti teisę įsivaikinti vaikus. Kodėl? Nežinau, kaip iš tiesų vaiko psichiką veikia gyvenimas homoseksualioje šeimoje. Taip, tai neįprasta, o netolerantiškoje visuomenėje toks vaikas gali patirti patyčias. Bet tam ir reikia žmones šviesti, reikia didinti visuomenės supratingumą ir toleranciją. Tačiau kad ir kokį poveikį turėtų augimas homoseksualioje šeimoje, neabejoju, kad tai daug geresnis pasirinkimas negu augimas išvis be jokių tėvų, negu augimas vaikų namuose. Vaikai turi turėti teisę tėvus, turi turėti teisę gauti pakankamai dėmesio, rūpestingumo, turėti šeimą, patirti, kas yra tikra šeima, kad ir patys vėliau galėtų sėkmingai plėtoti santykius bei kurti šeimą. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šeima bus heteroseksuali, ar homoseksuali. Svarbiausia, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta, kad jis būtų mylimas ir prižiūrimas, kad jis nesijaustų vienišas, kad nebūtų apleistas. Neabejoju, kad leidus homoseksualioms poroms tuoktis ir įsivaikinti vaikus, Lietuvoje būtų daugiau laimingų žmonių ir vaikų.
O kalbant apie darželyje sekamas pasakas „Gyveno karą princas ir princas...“, tai prisipažinsiu, kad man jos atrodo keistai. Manau, kad pasakos neturėtų būti darkomos, man apskritai nepatinka šiuolaikinės pasakos. Geriau senos, tradicinės pasakos, ypač Lietuviškos, gerbkime savo tautos palikimą. Nors kai kurios jų gana žiaurios, liūdnos, bet vis tik gražios. Manau, kad darželyje apskritai neturėtų būti lytinio švietimo. Lytinis švietimas turėtų prasidėti nebent kokioje 6-oje klasėje. O iki tol – nebent vaikams kyla kokių nors klausimų, tada reikėtų viską paaiškinti jiems suprantama kalba.
Dar prie to paties vertėtų pakalbėti ir apie transseksualizmą. Yra toks dalykas kaip biologinė lytis, ir yra – psichologinė lytis. Dauguma mūsų yra gimę vyriškos arba moteriškos lyties, nors yra ir tokių, kurie gimė iškart su abiem lytimis – dėl chromosomų pakitimų, taip pat yra tokių, kurie atrodo kaip vyrai, bet turi XX lytines chromosomas, bei tokių, kurie atrodo kaip moterys, bet biologiškai yra XY, nors nedarė lyties keitimo operacijų – vėl gi genetiniai dalykai. Tačiau dar yra psichologinė lytis, t. y., žmogus jaučiasi esąs vyras arba moteris. Biologiškai vyras gali jaustis esąs moterimi, arba biologiškai moteris gali jaustis esanti vyru psichologiškai. Nors man šioje vietoje vis tik iškyla klausimas, o ką tai reiškia? Ką reiškia jaustis vyru arba moterimi psichologiškai? Kas yra vyras ar moteris psichologiškai? Manau, kad čia atsiremiame į stereotipus – kas visuomenėje laikoma vyru, o kas – moterimi, kokie vaidmenys priskiriami vienam ar kitam, kokie užsiėmimai, pomėgiai laikomi vyriškais, o kokie – moteriškais. Panaikinus stereotipus, dalis problemos būtų išspręsta. Bet vis tik dar yra toks dalykas kaip išvaizda. Transseksualai ne tik jaučiasi, bet ir nori atrodyti kaip kitos biologinės lyties asmenys. Jei atvirai, tai man tas pats – tegu rengiasi kaip nori, tegu darosi operacijas, tegu geria hormonus. Tai visiškai ne mano reikalas, kaip ir ne kitų žmonių reikalas. Tai tik jų asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę su savo kūnu elgtis taip, kaip jam norisi.
Tačiau kalbant apie vaikus, tai manau, kad darželyje neturėtų būti vaikai vadinami tiesiog vaikais ir draudžiama vadinti berniukais ir mergaitėmis. Manau, kad vis tiek vaikai turėtų būti išmokyti atskirti, kur berniukas, o kur mergaitė, ir pats žinoti, kokios lyties yra. Ir nemanau, kad vaikas gali pasirinkti būti berniuku ar mergaite psichologiškai. Vaikui turėtų būti leidžiama žaisti su tokiais žaislais, su kuriais jam norisi, su kuriais jam įdomiau žaisti, o ne stereotipiškai skirstyti žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus ir drausti vaikui žaisti su kitos lyties žaislais. Bet manau, kad ir neturėtų būti skatinamas transseksualumas. Jei vaikas paklausia ko nors su tuo susijusio, tada galima jam paaiškinti, papasakoti apie tai. Bet nereikia jam to brukti.
Dalis apie vaikų auklėjimą vis tik yra tik mano nuomonė ir galbūt ji nėra pakankamai pagrįsta. Vis tik specialiai neieškojau informacijos, kada išryškėja psichologinė lytis ar kada žmogus supranta, kokios seksualinės orientacijos yra. Tiesiog manau, kad jei vaikas apie tai neklausia, tai jam ir nereikėtų pasakoti apie seksualinius dalykus. Apie tai svarbiau šviesti paauglius, ir svarbu normalizuoti homoseksualumą, kad nebūtų nei patyčių, nei galvojimo, kad „gal aš nenormalus, kad mane traukia tos pačios lyties asmenys“. Apie lytinį švietimą reikėtų pradėti kalbėti tada, kai jis pradeda būti aktualus. Manau, kad tai yra būtent lytinės brandos pradžia, maždaug 12 metų arba 6 klasė.
2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis
2013 m. spalio 15 d., antradienis
Kaip efektyviai skaityti ir prisiminti perskaitytą tekstą
Nežinau, kaip yra jums, tačiau man dažnai sunku atsiminti tai, ką perskaičiau. Būna, kad perskaitau knygą, po to kas nors paklausia, apie ką ta knyga, ir aš galiu pasakyti vos kelis žodžius. Ypač kyla problemų, kai reikia iš knygos pasiruošti paskaitoms bei konspektuoti. Visa tai reiškia, kad mano skaitymas yra neefektyvus. Taigi, šiame straipsnelyje ir aptarsiu, kaip vis tik skaityti efektyviau bei kaip įsiminti daugiau perskaitytos informacijos.
1. Skaitymo tikslas
Išsikelkite tikslą, dėl ko skaitote šią knygą. Galbūt ją skaitote tiesiog savo malonumui? Galbūt ieškote konkrečių praktinių patarimų ar idėjų. O gal tiesiog skaitote dėl to, kad ją uždavė mokykloje ar universitete. Tokiu atveju tikslas būtų įsiminti, apie ką ta knyga, galbūt atsakyti į tam tikrus mokytojo ar dėstytojo užduotus klausimus, ar atrasti knygoje mintis tam tikra tema.
2. Naudokite PQ4R metodą:
2. 1. Peržiūrėkite (Preview)
Visų pirma, peržiūrėkite turimą tekstą. Perskaitykite pavadinimą, skyrių antraštes, paveikslėlius, schemas, paryškintus žodžius. Perskaitykite teksto santrauką. Jeigu tokios nėra, tuomet perskaitykite pirmą ir paskutinį paragrafus, kad suprastumėte, apie ką yra tekstas, kokia jo pagrindinė mintis. Tyrimai rodo, kad perskaičiusieji santrauką tiriamieji tekstą atsiminė geriau, ypač jeigu santrauką jie skaitė pradžioje.
2. 2. Kelkite klausimus (Question)
Išsikelkite klausimus, į kuriuos atsakysite skaitydami tekstą. Juos kelkite pagal tai, ką sužinojote peržiūros metu. Galite klausimais paversti skyrelių antraštes. Pavyzdžiui, jeigu skyrelio pavadinimas yra „Pirminė ir antrinė informacija“, tai galite išsikelti tokius klausimus: „Koks yra skirtumas tarp pirminės ir antrinės informacijos?“, „Kokie yra pirminės ir antrinės informacijos tipai“ ir pan. Vienas tyrimas parodė, kad tiriamieji, kurie skaitė teksto ištrauką nekeldami klausimų, įsiminė 30% to teksto, o sugalvoję savo klausimus tiriamieji įsiminė net 72% teksto (Rothkopf, 1966). Taigi, šis paprastas būdas gali padvigubinti jūsų įsimenamos informacijos kiekį.
2. 3. Skaitykite (Read)
Perskaitykite visą tekstą. Supraskite teksto žodyną (kokius žodžius vartoja autorius). Skaitydami užsirašykite svarbias mintis bei atsakymus į išsikeltus klausimus, galite pabraukti svarbias teksto vietas. Labai svarbu, kad užrašus vestumėte savais žodžiais, o ne atkartotumėte tikslias formuluotes iš teksto.
2. 4. Apmąstykite (Reflect)
Sujunkite informaciją iš viso skyriaus ar straipsnio į vieną visumą. Galvokite apie ką tik perskaitytą tekstą. Galbūt galite sugalvoti kokių nors su juo susijusių pavyzdžių? Susiekite perskaitytą informaciją su tuo, ką jau žinojote anksčiau.
2. 5. Papasakokite (Recite)
Apibendrinkite pagrindines teksto mintis bei jas paremiančias detales. Pagerinkite teksto supratimą įtraukdami daugiau jutimų. Parašykite santrauką savais žodžiais, naudodami schemas ar piešinėlius. Papasakokite teksto santrauką garsiai sau ar kitam žmogui. Galite naudoti mnemonines (atminties) priemones, kad geriau įsimintumėte terminus. Jei neprisimenate pakankamai, tuomet dar kartą perskaitykite skyrelius, kurių neprisimenate.
2. 6. Apžvelkite (Review)
Pabrėžkite esmines teksto mintis. Įsitikinkite, kad atsakėte į visus klausimus, kuriuos išsikėlėte. Galite pasidaryti testą, kuris patikrintų jūsų žinias. Jei norite informaciją išlaikyti ilgiau, apžvelkite tekstą kelis kartus, peržiūrėkite savo užrašus bei atsakymus į klausimus po dienos, savaitės, mėnesio.
Galbūt atrodo, kad kai kurie metodai užima daug laiko, tačiau iš tiesų jūs kaip tik sutaupysite laiko, kadangi nereikės teksto skaityti kelis kartus, kad tikrai jį įsimintumėte. Išbandykite bent kartą ir patikrinkite efektyvumą patys. Gero jums skaitymo!
Parengta pagal:
The PQ4R Method of Studying (Thomas and Robinson, 1972; Frase 1975, adapted from Bovair, http://www.mindspring.com/~dileader/classes/studybov.htm, accessed 9/12/05)
The ULM Counseling Center: PQ4R Strategy for Studying
1. Skaitymo tikslas
Išsikelkite tikslą, dėl ko skaitote šią knygą. Galbūt ją skaitote tiesiog savo malonumui? Galbūt ieškote konkrečių praktinių patarimų ar idėjų. O gal tiesiog skaitote dėl to, kad ją uždavė mokykloje ar universitete. Tokiu atveju tikslas būtų įsiminti, apie ką ta knyga, galbūt atsakyti į tam tikrus mokytojo ar dėstytojo užduotus klausimus, ar atrasti knygoje mintis tam tikra tema.
2. Naudokite PQ4R metodą:
2. 1. Peržiūrėkite (Preview)
Visų pirma, peržiūrėkite turimą tekstą. Perskaitykite pavadinimą, skyrių antraštes, paveikslėlius, schemas, paryškintus žodžius. Perskaitykite teksto santrauką. Jeigu tokios nėra, tuomet perskaitykite pirmą ir paskutinį paragrafus, kad suprastumėte, apie ką yra tekstas, kokia jo pagrindinė mintis. Tyrimai rodo, kad perskaičiusieji santrauką tiriamieji tekstą atsiminė geriau, ypač jeigu santrauką jie skaitė pradžioje.
2. 2. Kelkite klausimus (Question)
Išsikelkite klausimus, į kuriuos atsakysite skaitydami tekstą. Juos kelkite pagal tai, ką sužinojote peržiūros metu. Galite klausimais paversti skyrelių antraštes. Pavyzdžiui, jeigu skyrelio pavadinimas yra „Pirminė ir antrinė informacija“, tai galite išsikelti tokius klausimus: „Koks yra skirtumas tarp pirminės ir antrinės informacijos?“, „Kokie yra pirminės ir antrinės informacijos tipai“ ir pan. Vienas tyrimas parodė, kad tiriamieji, kurie skaitė teksto ištrauką nekeldami klausimų, įsiminė 30% to teksto, o sugalvoję savo klausimus tiriamieji įsiminė net 72% teksto (Rothkopf, 1966). Taigi, šis paprastas būdas gali padvigubinti jūsų įsimenamos informacijos kiekį.
2. 3. Skaitykite (Read)
Perskaitykite visą tekstą. Supraskite teksto žodyną (kokius žodžius vartoja autorius). Skaitydami užsirašykite svarbias mintis bei atsakymus į išsikeltus klausimus, galite pabraukti svarbias teksto vietas. Labai svarbu, kad užrašus vestumėte savais žodžiais, o ne atkartotumėte tikslias formuluotes iš teksto.
2. 4. Apmąstykite (Reflect)
Sujunkite informaciją iš viso skyriaus ar straipsnio į vieną visumą. Galvokite apie ką tik perskaitytą tekstą. Galbūt galite sugalvoti kokių nors su juo susijusių pavyzdžių? Susiekite perskaitytą informaciją su tuo, ką jau žinojote anksčiau.
2. 5. Papasakokite (Recite)
Apibendrinkite pagrindines teksto mintis bei jas paremiančias detales. Pagerinkite teksto supratimą įtraukdami daugiau jutimų. Parašykite santrauką savais žodžiais, naudodami schemas ar piešinėlius. Papasakokite teksto santrauką garsiai sau ar kitam žmogui. Galite naudoti mnemonines (atminties) priemones, kad geriau įsimintumėte terminus. Jei neprisimenate pakankamai, tuomet dar kartą perskaitykite skyrelius, kurių neprisimenate.
2. 6. Apžvelkite (Review)
Pabrėžkite esmines teksto mintis. Įsitikinkite, kad atsakėte į visus klausimus, kuriuos išsikėlėte. Galite pasidaryti testą, kuris patikrintų jūsų žinias. Jei norite informaciją išlaikyti ilgiau, apžvelkite tekstą kelis kartus, peržiūrėkite savo užrašus bei atsakymus į klausimus po dienos, savaitės, mėnesio.
Galbūt atrodo, kad kai kurie metodai užima daug laiko, tačiau iš tiesų jūs kaip tik sutaupysite laiko, kadangi nereikės teksto skaityti kelis kartus, kad tikrai jį įsimintumėte. Išbandykite bent kartą ir patikrinkite efektyvumą patys. Gero jums skaitymo!
Parengta pagal:
The PQ4R Method of Studying (Thomas and Robinson, 1972; Frase 1975, adapted from Bovair, http://www.mindspring.com/~dileader/classes/studybov.htm, accessed 9/12/05)
The ULM Counseling Center: PQ4R Strategy for Studying
2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis
LSD ir kiti psichodelikai nesusiję su psichinės sveikatos problemomis
Nusprendžiau savo bloge kartais rašyti ir perskaitytų straipsnių apžvalgas. Pasidalinsiu tuo, ką perskaičiau ir ką apie tai galvoju, ką galiu pakomentuoti.
Taigi, neseniai perskaičiau straipsnį, kuriame rašė tai, ką jau ir taip žinojau. Ogi tai, kad psichodelikai nesukelia psichikos problemų. Ir net atvirkščiai, bet tą taip pat žinojau. Juk su psichodelikais galima gydyti depresiją, nerimą. Kaip suprantu, tie mokslininkai naudojosi 2001-2004 metų duomenimis, gautais iš JAV nacionalinės sveikatos apklausos. Ten buvo klausiama apie psichinės sveikatos gydymą bei simptomus per paskutinius metus.
Vis tik minėtame straipsnyje minima, kad gali būti žmonių grupių, kurioms psichodelikai gali būti pavojingi, tačiau klinikiniai bandymai taip pat nepatvirtino jokio ilgalaikio neigiamo psichodelikų poveikio. Negana to, daugelis žmonių, pavartojusių psichodelikus, patiria reikšmingas patirtis bei naudingą jų poveikį.
Man nieko naujo, bet galbūt kažkam bus naudinga ir nauja informacija.
Taigi, neseniai perskaičiau straipsnį, kuriame rašė tai, ką jau ir taip žinojau. Ogi tai, kad psichodelikai nesukelia psichikos problemų. Ir net atvirkščiai, bet tą taip pat žinojau. Juk su psichodelikais galima gydyti depresiją, nerimą. Kaip suprantu, tie mokslininkai naudojosi 2001-2004 metų duomenimis, gautais iš JAV nacionalinės sveikatos apklausos. Ten buvo klausiama apie psichinės sveikatos gydymą bei simptomus per paskutinius metus.
Vis tik minėtame straipsnyje minima, kad gali būti žmonių grupių, kurioms psichodelikai gali būti pavojingi, tačiau klinikiniai bandymai taip pat nepatvirtino jokio ilgalaikio neigiamo psichodelikų poveikio. Negana to, daugelis žmonių, pavartojusių psichodelikus, patiria reikšmingas patirtis bei naudingą jų poveikį.
Man nieko naujo, bet galbūt kažkam bus naudinga ir nauja informacija.
2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis
Reinkarnacija
Turbūt daug kam jau žinoma idėja, jog mes po mirties inkarnuojamės į kitas būtybes atomų lygmeniu. Mūsų kūno atomai suskaidomi, juos pasiglemžia visata, o dabar mumyse glūdi senovėje gyvenusių žmonių atomai.
Dar yra genų reinkarnacija. Mumyse yra tėvų, senelių, prosenelių genai.
Bet yra ir kitokia reinkarnacijos forma. Tai minčių reinkarnacija. Taip reinkarnuojasi ne visi žmonės. Tačiau daugybė žymių žmonių (filosofų, mokslininkų, ...) pasinaudojo šiuo reinkarnacijos būdu. Jie pasėjo savo minčių sėklą daugybės žmonių psichikoje. Ta sėkla išvysto skirtingus vaisius, bet yra nemirtinga, vis keliauja iš gyvenimo į gyvenimą. Tai vienaip, tai kitaip apipavidalinama ir suprantama ji išlieka amžių amžius.
Galbūt ir mano žodžiai dabar kieno nors psichikoje pasės sėklą, kuri vėliau išaugs į kažką daugiau ir duos vaisių.
Taip pat pagalvojau, kad internetas geras dalykas, nes mano mintys gali išlikti čia ir po mano mirties. Tiesa, jos pasiklydusios didžiulėje informacijos masėje, kuri didėja geometrine progresija, bet galbūt ir jos atras savo žemę, savo skaitytoją.
Nuo kada aš kalbu metaforomis?
Dar yra genų reinkarnacija. Mumyse yra tėvų, senelių, prosenelių genai.
Bet yra ir kitokia reinkarnacijos forma. Tai minčių reinkarnacija. Taip reinkarnuojasi ne visi žmonės. Tačiau daugybė žymių žmonių (filosofų, mokslininkų, ...) pasinaudojo šiuo reinkarnacijos būdu. Jie pasėjo savo minčių sėklą daugybės žmonių psichikoje. Ta sėkla išvysto skirtingus vaisius, bet yra nemirtinga, vis keliauja iš gyvenimo į gyvenimą. Tai vienaip, tai kitaip apipavidalinama ir suprantama ji išlieka amžių amžius.
Galbūt ir mano žodžiai dabar kieno nors psichikoje pasės sėklą, kuri vėliau išaugs į kažką daugiau ir duos vaisių.
Taip pat pagalvojau, kad internetas geras dalykas, nes mano mintys gali išlikti čia ir po mano mirties. Tiesa, jos pasiklydusios didžiulėje informacijos masėje, kuri didėja geometrine progresija, bet galbūt ir jos atras savo žemę, savo skaitytoją.
Nuo kada aš kalbu metaforomis?
2013 m. gegužės 7 d., antradienis
Nenormalūs
Turbūt visiems iki kaulų smegenų gerai žinomas vadinamasis „normalusis pasiskirstymas“. Na, jei ne visiems, tai bent jau visiems psichologams – garantuotai. Dauguma žmonių sutelpa į šio pasiskirstymo vidurį. Kai kurie keistuoliai vis tik patenka už standartinio nuokrypio ribų, tai jie jau kažkokie ne visai „normalūs“. Bet yra tokių išvis „nenormalių“, kurie patenka už dviejų ar net trijų standartinių nuokrypių!
Visiškai „nenormalūs“. Per aukšti, per žemi, per stori, per liesi, per daug gražūs, per daug baisūs, per daug mato, per mažai mato, per daug protingi, pernelyg kvaili, per daug atjaučiantys, per mažai atjaučiantys, per šiurkštūs, per švelnūs, per daug ekstravertiški, per daug intravertiški, per daug sisteminantys, per mažai sisteminantys, per daug analitiški, per mažai analitiški, per geri, per blogi, pernelyg dosnūs, pernelyg šykštūs, pernelyg neurotiški, pernelyg emociškai stabilūs, per daug [įrašyk bet kokį bruožą], per mažai [įrašyk bet kokį bruožą].
Visi jie „nenormalūs“. Tačiau vieni prisitaiko prie visuomenės, o kiti nesugeba įsilieti, būna gydomi, uždaromi, jiems prirašomi sutrikimai, ligos, mažų mažiausiai jie laikomi „keistuoliais“. Bet gal čia esmė visai ne prisitaikyme prie visuomenės? Gal tai visuomenė prie jų neprisitaiko, jų nepriima?
Anksčiau atstumtos buvo moterys, nenormaliais laikomi homoseksualai, o psichiniai ligoniai būdavo uždaromi, atskiriami nuo visuomenės ir visaip kankinami. Dabar visuomenė darosi tolerantiškesnė. Moterys oficialiai laikomos lygiomis vyrams, homoseksualai pamažu išsikovoja savo teises ir oficialiai nelaikomi psichiniais ligoniais, o sergantieji psichikos ligomis uždaromi tik ekstra atvejais, ir tai bent jau oficialiai stengiamasi juos integruoti į visuomenę. Bet ar tai tikrai tolerancija? Jie gydomi, jiems atliekamos terapijos, korekcijos. Prirašomos ligos, sutrikimai. Ar čia tolerancija? Ne, tai visiškas kitoniškumo nepriėmimas.
Galima ginčytis – gi daug kas gydytis eina netgi savo noru, o liga prirašoma žmogui tik tada, kai jo kitoniškumas trukdo jam gyvenime. Tačiau iš tiesų kitoniškumas trukdo tik tada, kai žmogus atsiduria tokioje aplinkoje, kuri nepriima žmogaus tokio, koks jis yra. Jis atstumiamas, jo nesupranta, dėl to jis ir neprisitaiko. Ir tai visai ne jo kaltė, čia visuomenės kaltė. Gydyti reikia ne individą, o visuomenę, nesugebančią toleruoti kitoniškumo.
Esi kitoks? Nuostabu! Ugdyk savo kitokias savybes, puoselėk jas, pasiek ko nors gyvenime naudodamasis būtent tuo, kad esi kitoks. Esi pernelyg protingas? Būk mokslininku, tyrinėtoju, dėstytoju, mokytoju. Esi pernelyg atjaučiantis? Dirbk socialiniu darbuotoju, psichologu, dalyvauk savanoriškoje veikloje. Pernelyg daug matai arba, kitaip sakant, matai tai, ko nemato kiti („haliucinacijas“)? Tuomet rašyk apie tai romanus, pasakok istorijas, statyk filmus, rašyk eiles, dainas, nupiešk tuos dalykus. Esi labai ekstravertiškas? Būk su žmonėmis, užsiimk veikla, reikalaujančia bendravimo su žmonėmis ar jų grupėmis. Pernelyg intravertiškas? Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kad ir būdamas vienas. Realizuok save per savo kitoniškumą!
Visiškai „nenormalūs“. Per aukšti, per žemi, per stori, per liesi, per daug gražūs, per daug baisūs, per daug mato, per mažai mato, per daug protingi, pernelyg kvaili, per daug atjaučiantys, per mažai atjaučiantys, per šiurkštūs, per švelnūs, per daug ekstravertiški, per daug intravertiški, per daug sisteminantys, per mažai sisteminantys, per daug analitiški, per mažai analitiški, per geri, per blogi, pernelyg dosnūs, pernelyg šykštūs, pernelyg neurotiški, pernelyg emociškai stabilūs, per daug [įrašyk bet kokį bruožą], per mažai [įrašyk bet kokį bruožą].
Visi jie „nenormalūs“. Tačiau vieni prisitaiko prie visuomenės, o kiti nesugeba įsilieti, būna gydomi, uždaromi, jiems prirašomi sutrikimai, ligos, mažų mažiausiai jie laikomi „keistuoliais“. Bet gal čia esmė visai ne prisitaikyme prie visuomenės? Gal tai visuomenė prie jų neprisitaiko, jų nepriima?
Anksčiau atstumtos buvo moterys, nenormaliais laikomi homoseksualai, o psichiniai ligoniai būdavo uždaromi, atskiriami nuo visuomenės ir visaip kankinami. Dabar visuomenė darosi tolerantiškesnė. Moterys oficialiai laikomos lygiomis vyrams, homoseksualai pamažu išsikovoja savo teises ir oficialiai nelaikomi psichiniais ligoniais, o sergantieji psichikos ligomis uždaromi tik ekstra atvejais, ir tai bent jau oficialiai stengiamasi juos integruoti į visuomenę. Bet ar tai tikrai tolerancija? Jie gydomi, jiems atliekamos terapijos, korekcijos. Prirašomos ligos, sutrikimai. Ar čia tolerancija? Ne, tai visiškas kitoniškumo nepriėmimas.
Galima ginčytis – gi daug kas gydytis eina netgi savo noru, o liga prirašoma žmogui tik tada, kai jo kitoniškumas trukdo jam gyvenime. Tačiau iš tiesų kitoniškumas trukdo tik tada, kai žmogus atsiduria tokioje aplinkoje, kuri nepriima žmogaus tokio, koks jis yra. Jis atstumiamas, jo nesupranta, dėl to jis ir neprisitaiko. Ir tai visai ne jo kaltė, čia visuomenės kaltė. Gydyti reikia ne individą, o visuomenę, nesugebančią toleruoti kitoniškumo.
Esi kitoks? Nuostabu! Ugdyk savo kitokias savybes, puoselėk jas, pasiek ko nors gyvenime naudodamasis būtent tuo, kad esi kitoks. Esi pernelyg protingas? Būk mokslininku, tyrinėtoju, dėstytoju, mokytoju. Esi pernelyg atjaučiantis? Dirbk socialiniu darbuotoju, psichologu, dalyvauk savanoriškoje veikloje. Pernelyg daug matai arba, kitaip sakant, matai tai, ko nemato kiti („haliucinacijas“)? Tuomet rašyk apie tai romanus, pasakok istorijas, statyk filmus, rašyk eiles, dainas, nupiešk tuos dalykus. Esi labai ekstravertiškas? Būk su žmonėmis, užsiimk veikla, reikalaujančia bendravimo su žmonėmis ar jų grupėmis. Pernelyg intravertiškas? Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kad ir būdamas vienas. Realizuok save per savo kitoniškumą!
2013 m. gegužės 6 d., pirmadienis
Budelis ar auka?
Koks skirtumas tarp budelio ir aukos? Kaip atpažinti, ar tu budelis, ar auka?
Dažnai auka vėliau virsta budeliu.
Bet gali būti ir taip, kad auka virsta budeliu aukos vaidmenyje.
Visi jį skriaudžia, viskas jam blogai. Aplinkiniai blogi, jam linki bloga. Jis skundžiasi visais ir visiems. Ar tik toks žmogus nebaudžia savo artimųjų, juos apkalbėdamas kitiems, o gal net priekaištaudamas jiems tiesiai į akis?
Reikia akylai save stebėti, kad pamatytum, kokį vaidmenį iš tiesų vaidini. Ir kad norėdamas sugebėtum ištrūkti iš to užburto rato.
Aišku, gali ir nenorėti keistis. Gi kartais gali būti net smagu stebėti spektaklį, kurį pats vaidini kitiems ir net sau.
Dažnai auka vėliau virsta budeliu.
Bet gali būti ir taip, kad auka virsta budeliu aukos vaidmenyje.
Visi jį skriaudžia, viskas jam blogai. Aplinkiniai blogi, jam linki bloga. Jis skundžiasi visais ir visiems. Ar tik toks žmogus nebaudžia savo artimųjų, juos apkalbėdamas kitiems, o gal net priekaištaudamas jiems tiesiai į akis?
Reikia akylai save stebėti, kad pamatytum, kokį vaidmenį iš tiesų vaidini. Ir kad norėdamas sugebėtum ištrūkti iš to užburto rato.
Aišku, gali ir nenorėti keistis. Gi kartais gali būti net smagu stebėti spektaklį, kurį pats vaidini kitiems ir net sau.
2013 m. balandžio 30 d., antradienis
Savitas rašymo stilius
Įdomu... Juk turbūt kiekvienas žmogus turi savitą rašymo stilių. Turiu omenyje ne raštą, o pačius parenkamus žodžius, sakinių išdėstymą, daromų klaidų ypatumus ir panašius dalykus. Tikriausiai įmanoma atskirti, kas parašė kokį nors tekstą. Taip pat ar dviejų tekstų autorius yra vienas ir tas pats žmogus, ar tai - skirtingi individai. Jei gerai atsimenu, kažkada girdėjau, kad panašius dalykus gali nustatyti specialios kompiuterinės programos. O gal mačiau per filmą. Bet jei rodo per filmus, tai turbūt ir iš tiesų tokios programos egzistuoja.
O ar gali žmogus atpažinti teksto autorių pagal rašymo stilių? Manau, kad pasipraktikavęs galėtų. O juk tam tikrų dalykų mokytojai ir dėstytojai perskaito begales darbų. Jie turėtų sugebėti atskirti žmonių rašymo stilių. Tai ar iš tiesų įmanoma apgauti mokytoją ar dėstytoją, jam pateikiant ne savo rašytą darbą kaip savą? Galbūt dažnai jie tiesiog neįsigilina ir nebando atskirti, ar tą darbą parašė tas žmogus, ar ne. Tai tikriausiai reikalautų daug pastangų.
Bet jei ir atpažintų, kad darbą parašė ne pats žmogus, kas tuomet? Jei darbą nuplagijavo, tuomet dar įmanoma kažkur tokį darbą atrasti ir įrodyti, kad jį parašė ne pats žmogus. Bet jei darbas specialiai užsakytas ir parašytas kito žmogaus? Tuomet mokytojas ar dėstytojas gali žinoti, kad tai ne to žmogaus darbas, tačiau jis neturėtų, kaip to įrodyti. Kaip tuomet vertinti tokį darbą? Greičiausiai iškyla dilema. Darbas geras, tačiau jį rašė ne tas žmogus, o tu niekaip to negali įrodyti. Na, galėtum, bandytum aiškinti, kad štai šio žmogaus rašymo stilius yra toks, jis savo darbuose naudoja būtent tokius žodžius, o šis darbas parašytas visai kitaip. Bet tai nebūtų pagrįstas įrodymas, kadangi trūktų svarių teisinių argumentų.
Įdomu, ar yra specifinis mokslas, kuris tyrinėja žmonių rašymo stilių ir siekia atskirti tekstų autorius? Galbūt galėčiau tapti tokio mokslo specialiste... Manau, jau dabar turėčiau šiokių tokių sugebėjimų šioje srityje, tačiau, be abejo, reikėtų ir daugiau pasipraktikuoti.
O ar gali žmogus atpažinti teksto autorių pagal rašymo stilių? Manau, kad pasipraktikavęs galėtų. O juk tam tikrų dalykų mokytojai ir dėstytojai perskaito begales darbų. Jie turėtų sugebėti atskirti žmonių rašymo stilių. Tai ar iš tiesų įmanoma apgauti mokytoją ar dėstytoją, jam pateikiant ne savo rašytą darbą kaip savą? Galbūt dažnai jie tiesiog neįsigilina ir nebando atskirti, ar tą darbą parašė tas žmogus, ar ne. Tai tikriausiai reikalautų daug pastangų.
Bet jei ir atpažintų, kad darbą parašė ne pats žmogus, kas tuomet? Jei darbą nuplagijavo, tuomet dar įmanoma kažkur tokį darbą atrasti ir įrodyti, kad jį parašė ne pats žmogus. Bet jei darbas specialiai užsakytas ir parašytas kito žmogaus? Tuomet mokytojas ar dėstytojas gali žinoti, kad tai ne to žmogaus darbas, tačiau jis neturėtų, kaip to įrodyti. Kaip tuomet vertinti tokį darbą? Greičiausiai iškyla dilema. Darbas geras, tačiau jį rašė ne tas žmogus, o tu niekaip to negali įrodyti. Na, galėtum, bandytum aiškinti, kad štai šio žmogaus rašymo stilius yra toks, jis savo darbuose naudoja būtent tokius žodžius, o šis darbas parašytas visai kitaip. Bet tai nebūtų pagrįstas įrodymas, kadangi trūktų svarių teisinių argumentų.
Įdomu, ar yra specifinis mokslas, kuris tyrinėja žmonių rašymo stilių ir siekia atskirti tekstų autorius? Galbūt galėčiau tapti tokio mokslo specialiste... Manau, jau dabar turėčiau šiokių tokių sugebėjimų šioje srityje, tačiau, be abejo, reikėtų ir daugiau pasipraktikuoti.
2013 m. kovo 24 d., sekmadienis
Psichogeninė treniruotė
Šį kartą tai ne visai mano mintys, tiesiog norėjau pasidalinti ištrauka iš knygos. Labiau ši ištrauka skirta man pačiai, kadangi noriu ją turėti ir tada, kai jau būsiu grąžinusi knygą į biblioteką. Bet gal ir kam nors kitam pravers.
Taigi, ištrauka apie Holzheu sukurtą psichogeninę treniruotę iš Helgos Vollmer knygos „Jaučiuosi visiškai išsekusi. „Sudegimo“ sindromas“:
Atsisėskite ant kėdės. Sėdėkite tiesiai, stuburas tiesus. Galvą taip pat laikykite tiesiai, rankas patogiai pasidėkite ant kelių plaštakomis į viršų, kojos ant grindų, pražergtos 40 centimetrų. Pasislinkite atgal, kad nugara atsiremtų į atlošą.
Pratimą reikės daryti užsimerkus, todėl pirmiausia keletą kartų perskaitykite nurodymus ir įsiminkite eilės tvarką. Dabar užsimerkite.
1. Mintyse suskaičiuokite nuo 10 iki 1.
Kol lėtai skaičiuosite, įsivaizduokite, jog esate tamsios piramidės viduje ir lėtai leidžiatės nuo viršūnės žemyn. Viršuje dar matote piramidės sienas, bet kuo žemiau leidžiatės, tuo plačiau erdvė aplink jus atsiveria ir galiausiai ji tampa be galo didelė.
2. Atpalaiduokite akių vokus.
Akys užmerktos. Suspauskite akių vokus ir vėl atleiskite. Aplink akis pajuntate malonų atsipalaidavimą. Leiskite šiam malonaus atsipalaidavimo pojūčiui slinkti jūsų kūnu žemyn iki pat kojų pirštų galiukų. Galite įsivaizduoti, kad jūsų akių vokai nutįsta per visą kūną iki kojų pirštų. Pasiduokite šiam atsipalaidavimo jausmui.
3. Galvokite apie savo rankų pirštų galiukus.
Susikoncentruokite į savo pirštų galiukus ir pamėginkite jais pajusti orą. Orą galima jausti ir uždaroje patalpoje.
4. Pamėginkite įsivaizduoti vaivorykštės spalvas.
Būtinai laikykitės čia nurodytos eilės tvarkos.
5. Susikurkite mintyse poilsio vietą.
Įsivaizduokite vietą, kur galėtumėte pailsėti ir atsipalaiduoti, vietovę su gražiu reginiu. Gal matysite jūrą, ežerą, paplūdimį, pievas, medžius, krūmus, gėles. Papildykite matomą reginį vaizdais dešinėje ir kairėje, įsivaizduokite, kas yra už jūsų nugaros.
Pamėginkite užuosti kvapus ir išgirsti garsus: svaigų miško kvapą, jūros ošimą, žydinčios pievos aromatą.
Įtvirtinkite visus vaizdus. Neįsisąmoninti dalykai negali būti logiški. Svarbiausia, kad tai padėtų atsipalaiduoti. Kai jau susikūrėte savo poilsio vietą - ilsėkitės ten kiek jums patinka, gėrėkitės reginiu, mėgaukitės tyla, ramybe ir harmonija.
6. Pirmo pratimo užbaigimas.
Jei norite šį pratimą baigti, suskaičiuokite lėtai nuo 1 iki5. Tuomet ramiai atsimerkite. Visas pratimas gali trukti 10-15 minučių.
Taigi, ištrauka apie Holzheu sukurtą psichogeninę treniruotę iš Helgos Vollmer knygos „Jaučiuosi visiškai išsekusi. „Sudegimo“ sindromas“:
Atsisėskite ant kėdės. Sėdėkite tiesiai, stuburas tiesus. Galvą taip pat laikykite tiesiai, rankas patogiai pasidėkite ant kelių plaštakomis į viršų, kojos ant grindų, pražergtos 40 centimetrų. Pasislinkite atgal, kad nugara atsiremtų į atlošą.
Pratimą reikės daryti užsimerkus, todėl pirmiausia keletą kartų perskaitykite nurodymus ir įsiminkite eilės tvarką. Dabar užsimerkite.
1. Mintyse suskaičiuokite nuo 10 iki 1.
Kol lėtai skaičiuosite, įsivaizduokite, jog esate tamsios piramidės viduje ir lėtai leidžiatės nuo viršūnės žemyn. Viršuje dar matote piramidės sienas, bet kuo žemiau leidžiatės, tuo plačiau erdvė aplink jus atsiveria ir galiausiai ji tampa be galo didelė.
2. Atpalaiduokite akių vokus.
Akys užmerktos. Suspauskite akių vokus ir vėl atleiskite. Aplink akis pajuntate malonų atsipalaidavimą. Leiskite šiam malonaus atsipalaidavimo pojūčiui slinkti jūsų kūnu žemyn iki pat kojų pirštų galiukų. Galite įsivaizduoti, kad jūsų akių vokai nutįsta per visą kūną iki kojų pirštų. Pasiduokite šiam atsipalaidavimo jausmui.
3. Galvokite apie savo rankų pirštų galiukus.
Susikoncentruokite į savo pirštų galiukus ir pamėginkite jais pajusti orą. Orą galima jausti ir uždaroje patalpoje.
4. Pamėginkite įsivaizduoti vaivorykštės spalvas.
Būtinai laikykitės čia nurodytos eilės tvarkos.
- Įsivaizduokite didelė juodą plokštumą. Tai gali būti, sakysim, juodas aksomas, kino ekranas ar tunelio anga.
- Pamėginkite įsivaizduoti didelę raudoną plokštumą, pavyzdžiui, raudoną suknelę, ryškiai raudoną saulėlydį.
- O dabar - ryški, šviečianti geltona spalva, pavyzdžiui, žydintis rapsų, pienių ar saulėgrąžų laukas.
- Toliau - ryški, spindinti žaluma - labai žalia pieva.
- Dabar - ryški, šviečianti mėlyna spalva, pavyzdžiui, mėlyna jūra ar žydras dangus.
- Toliau įsivaizduokite didelę violetinę plokštumą: violetinę skarą, žibuokles, alyvas.
- Dabar galvokite apie didelę baltą plokštumą, pavyzdžiui, apie baltą ekraną ar apsnigtą lauką.
5. Susikurkite mintyse poilsio vietą.
Įsivaizduokite vietą, kur galėtumėte pailsėti ir atsipalaiduoti, vietovę su gražiu reginiu. Gal matysite jūrą, ežerą, paplūdimį, pievas, medžius, krūmus, gėles. Papildykite matomą reginį vaizdais dešinėje ir kairėje, įsivaizduokite, kas yra už jūsų nugaros.
Pamėginkite užuosti kvapus ir išgirsti garsus: svaigų miško kvapą, jūros ošimą, žydinčios pievos aromatą.
Įtvirtinkite visus vaizdus. Neįsisąmoninti dalykai negali būti logiški. Svarbiausia, kad tai padėtų atsipalaiduoti. Kai jau susikūrėte savo poilsio vietą - ilsėkitės ten kiek jums patinka, gėrėkitės reginiu, mėgaukitės tyla, ramybe ir harmonija.
6. Pirmo pratimo užbaigimas.
Jei norite šį pratimą baigti, suskaičiuokite lėtai nuo 1 iki5. Tuomet ramiai atsimerkite. Visas pratimas gali trukti 10-15 minučių.
2013 m. vasario 22 d., penktadienis
Pojūčių modalumas pagal receptorius
Psichologijoje žmonės dažnai skirstomi pagal pojūčių modalumą. Besimokančiųjų tipai, kalbėtojų tipai, pasaulio suvokimo tipai skiriami pagal pojūčius. Išskiriami trys pojūčių modalumai:
Vizualinis (regos);
Audialinis (klausos);
Kinestetinis (velniai žino ko).
Kodėl iškėliau neaiškumą prie kinestetinių pojūčių? Šiaip su jais lyg ir viskas aišku. Bet bėda tame, kad prie jų priskiriama "viskas, kas liko". Kinestetiniai pojūčiai lyg ir turėtų būti siejami su judėjimu. Bet dažnai žodis "kinestetinis" vartojamas kaip "jutiminis" sinonimas. Jam priskiriami ir lytėjimo pojūčiai, dažnai uoslės bei skonio. Bet jei jau "jutiminis", tuomet rega ir klausa taip pat čia įsipaišytų, nes tai taip pat jutimai. Bet jie atskiriami. Ir dar "geriau" - prie kinestetinių pojūčių staiga atsiduria dar ir jausmai, emocijos. Gal tai mažai kam užkliūna, bet, ei žmonės, jausmai nėra pojūčiai. Pojūčiais mes pažįstame tiesioginį pasaulį. O emocijos - tai reakcija į tą pasaulį. Pirmiausia ateina pojūčiai, tada mes juos kaip nors interpretuojame mintimis ir tik tada ateina reakcija - emocijos, jausmai. Arba įmanoma ir kad emocijos ateitų prieš mintis. Tačiau niekada jausmai nėra tiesioginė sąsaja tarp pasaulio ir mūsų psichikos.
Taigi, noriu pasakyti, kad toks pojūčių skirstymas nėra teisingas. Galbūt jis daugiau mažiau pasitvirtina, kadangi dauguma žmonių yra vizualinio arba audialinio tipų. Tačiau iškyla problema, kad į kinestetinį tipą įpaišomi labai skirtingų tipų žmonės, ir patarimai, skirti kinestetikams, gali neveikti.
Galbūt teisingesnis pojūčių skirstymas būtų pagal veikiamus receptorius. Jei jau norima grupuoti pojūčius. Nes šiaip būtų galima išskirti tipus pagal atskirus pojūčius. Bet galbūt smegenys veikia pagal pojūčių receptorių tipus:
Fotoreceptoriai - regos.
Mechanoreceptoriai - klausos, lytėjimo, judėjimo, vidaus organų jutimo.
Chemoreceptoriai - uoslės, skonio.
Termoreceptoriai - šalčio, šilumos.
Nociceptoriai - skausmo.
Reikėtų pabandyti testus kurti pagal šiuos pojūčių tipus. Galbūt atrastume kažką įdomaus...
Tiesa, jei klausą, lytėjimą ir judėjimą suberiame į vieną grupę, tuomet pagal pirmąjį skirstymą, kas testuose surenka daugiau balų iš klausos, turėtų surinkti daugiau balų ir iš kinestetinių pojūčių. Tiesa, pati susimąsčiau apie šiuos pojūčių tipus tada, kai viename teste (besimokančiųjų tipo) surinkau daugiausia taškų iš audialinio tipo, antroje vietoje - kinestetinio (ir, mano nuostabai, vizualinis tipas liko trečioje vietoje). Jei aš teisi, tuomet teisinga turėtų būti tokia hipotezė:
Tie, kurie daugiausia taškų surenka iš audialinio tipo, surenka daugiau taškų iš kinestetinio tipo negu tie, kurie daugiausia taškų surenka iš vizualinio tipo.
Tai yra, nebūtinai turi būti tokie atvejai kaip mano - kad jei dominuoja klausa, tuomet antroje vietoje kinestetiniai. Vis tik dažniausiai kinestetiniai bus trečioje vietoje. Iliustruojant mano hipotezę skaičiukais, turėtų būti taip:
Žmogus A (vizualinio tipo) gavo tokius balus (vizualinis, audialinis, kinestetinis): 8 5 2;
Žmogus B (audialinio tipo) gavo tokius balus: 4 8 3.
Įdomumo dėlei tikrai reikėtų atlikti tyrimą... Užpildykite šį testą:
http://manoapklausa.lt/apklausa/423797377/1/
Ačiū!
Tyrimas atliekamas absoliučiai tik intelektinio smalsumo tikslais. Rezultatus paskelbsiu šiame bloge.
Vizualinis (regos);
Audialinis (klausos);
Kinestetinis (velniai žino ko).
Kodėl iškėliau neaiškumą prie kinestetinių pojūčių? Šiaip su jais lyg ir viskas aišku. Bet bėda tame, kad prie jų priskiriama "viskas, kas liko". Kinestetiniai pojūčiai lyg ir turėtų būti siejami su judėjimu. Bet dažnai žodis "kinestetinis" vartojamas kaip "jutiminis" sinonimas. Jam priskiriami ir lytėjimo pojūčiai, dažnai uoslės bei skonio. Bet jei jau "jutiminis", tuomet rega ir klausa taip pat čia įsipaišytų, nes tai taip pat jutimai. Bet jie atskiriami. Ir dar "geriau" - prie kinestetinių pojūčių staiga atsiduria dar ir jausmai, emocijos. Gal tai mažai kam užkliūna, bet, ei žmonės, jausmai nėra pojūčiai. Pojūčiais mes pažįstame tiesioginį pasaulį. O emocijos - tai reakcija į tą pasaulį. Pirmiausia ateina pojūčiai, tada mes juos kaip nors interpretuojame mintimis ir tik tada ateina reakcija - emocijos, jausmai. Arba įmanoma ir kad emocijos ateitų prieš mintis. Tačiau niekada jausmai nėra tiesioginė sąsaja tarp pasaulio ir mūsų psichikos.
Taigi, noriu pasakyti, kad toks pojūčių skirstymas nėra teisingas. Galbūt jis daugiau mažiau pasitvirtina, kadangi dauguma žmonių yra vizualinio arba audialinio tipų. Tačiau iškyla problema, kad į kinestetinį tipą įpaišomi labai skirtingų tipų žmonės, ir patarimai, skirti kinestetikams, gali neveikti.
Galbūt teisingesnis pojūčių skirstymas būtų pagal veikiamus receptorius. Jei jau norima grupuoti pojūčius. Nes šiaip būtų galima išskirti tipus pagal atskirus pojūčius. Bet galbūt smegenys veikia pagal pojūčių receptorių tipus:
Fotoreceptoriai - regos.
Mechanoreceptoriai - klausos, lytėjimo, judėjimo, vidaus organų jutimo.
Chemoreceptoriai - uoslės, skonio.
Termoreceptoriai - šalčio, šilumos.
Nociceptoriai - skausmo.
Reikėtų pabandyti testus kurti pagal šiuos pojūčių tipus. Galbūt atrastume kažką įdomaus...
Tiesa, jei klausą, lytėjimą ir judėjimą suberiame į vieną grupę, tuomet pagal pirmąjį skirstymą, kas testuose surenka daugiau balų iš klausos, turėtų surinkti daugiau balų ir iš kinestetinių pojūčių. Tiesa, pati susimąsčiau apie šiuos pojūčių tipus tada, kai viename teste (besimokančiųjų tipo) surinkau daugiausia taškų iš audialinio tipo, antroje vietoje - kinestetinio (ir, mano nuostabai, vizualinis tipas liko trečioje vietoje). Jei aš teisi, tuomet teisinga turėtų būti tokia hipotezė:
Tie, kurie daugiausia taškų surenka iš audialinio tipo, surenka daugiau taškų iš kinestetinio tipo negu tie, kurie daugiausia taškų surenka iš vizualinio tipo.
Tai yra, nebūtinai turi būti tokie atvejai kaip mano - kad jei dominuoja klausa, tuomet antroje vietoje kinestetiniai. Vis tik dažniausiai kinestetiniai bus trečioje vietoje. Iliustruojant mano hipotezę skaičiukais, turėtų būti taip:
Žmogus A (vizualinio tipo) gavo tokius balus (vizualinis, audialinis, kinestetinis): 8 5 2;
Žmogus B (audialinio tipo) gavo tokius balus: 4 8 3.
Įdomumo dėlei tikrai reikėtų atlikti tyrimą... Užpildykite šį testą:
http://manoapklausa.lt/apklausa/423797377/1/
Ačiū!
Tyrimas atliekamas absoliučiai tik intelektinio smalsumo tikslais. Rezultatus paskelbsiu šiame bloge.
2013 m. vasario 20 d., trečiadienis
Viskas yra svarbu
Viskas, ką mes girdime ar matome, pasiekia mus ne atsitiktinai. Kiekvienas išgirstas žodis ar pamatytas vaizdas, į kurį atkreipiame dėmesį, kažką mums reiškia, kažką mums tuo norima pasakyti. Iš to dėliojasi mūsų gyvenimo dėlionė.
Taip pat, jeigu pavyzdžiui, klausomės paskaitos, o mintys nuklysta kažkur kitur ir nieko nebegirdime, tuomet tai reiškia, kad mums to ir nereikėjo girdėti. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirdę pašnekovo neturime paprašyti jo pakartoti, ką sakė. Jei pakartojus išgirstame, tuomet tai turėjome išgirsti. Galbūt tai, kad neišgirdome pirmąjį kartą, rodo, kad reikėtų į tai atkreipti daugiau dėmesio, kad galbūt tas dalykas yra itin reikšmingas. Tačiau jeigu pašnekovo neišgirstame ar nesuprantame net jam daug kartų pakartojus - galbūt labai svarbu, kad mes to, ką jis sako, nesužinotume, arba tai mums nesvarbu. Tačiau iš anksto mes negalime žinoti, ką mums reikia pamatyti ar išgirsti, ir ko - ne.
Apskritai pasaulį mes suvokiame ne nuosekliai. Nors atrodo, kad matome statinį vaizdą, tačiau iš tiesų jis blykčioja ir susideda iš nuotrupų. Visa informacija iš aplinkinio pasaulio pasiekia mus nuotrupomis.
Kodėl svarbi net ir, atrodo, atsitiktinai mus pasiekianti informacija? Tiesiog kartais nugirstas nepažįstamų žmonių pokalbis gali atsakyti į mus neraminantį klausimą... Atsitiktinai pamatytas įvykis gali sukrėsti ir priversti susimąstyti. O dažnai tiesiog nieko ir nepastebime, nesusiejame. Tačiau jei pabandytume, galbūt gautas vaizdas mus nustebintų. Jei pabandytume viską, ką net atsitiktinai išgirstame ar pamatome, sudėti į vieną, atrastume atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Galbūt... Reikia bent pabandyti.
Taip pat, jeigu pavyzdžiui, klausomės paskaitos, o mintys nuklysta kažkur kitur ir nieko nebegirdime, tuomet tai reiškia, kad mums to ir nereikėjo girdėti. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirdę pašnekovo neturime paprašyti jo pakartoti, ką sakė. Jei pakartojus išgirstame, tuomet tai turėjome išgirsti. Galbūt tai, kad neišgirdome pirmąjį kartą, rodo, kad reikėtų į tai atkreipti daugiau dėmesio, kad galbūt tas dalykas yra itin reikšmingas. Tačiau jeigu pašnekovo neišgirstame ar nesuprantame net jam daug kartų pakartojus - galbūt labai svarbu, kad mes to, ką jis sako, nesužinotume, arba tai mums nesvarbu. Tačiau iš anksto mes negalime žinoti, ką mums reikia pamatyti ar išgirsti, ir ko - ne.
Apskritai pasaulį mes suvokiame ne nuosekliai. Nors atrodo, kad matome statinį vaizdą, tačiau iš tiesų jis blykčioja ir susideda iš nuotrupų. Visa informacija iš aplinkinio pasaulio pasiekia mus nuotrupomis.
Kodėl svarbi net ir, atrodo, atsitiktinai mus pasiekianti informacija? Tiesiog kartais nugirstas nepažįstamų žmonių pokalbis gali atsakyti į mus neraminantį klausimą... Atsitiktinai pamatytas įvykis gali sukrėsti ir priversti susimąstyti. O dažnai tiesiog nieko ir nepastebime, nesusiejame. Tačiau jei pabandytume, galbūt gautas vaizdas mus nustebintų. Jei pabandytume viską, ką net atsitiktinai išgirstame ar pamatome, sudėti į vieną, atrastume atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Galbūt... Reikia bent pabandyti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)