Pastaruoju metu man vis kyla klausimas: ar šis žmogus pats suvokia, kaip elgiasi?
Pavyzdžiui, kai asmuo į akis sako viena, o už akių kitą, ar šis konkretus asmuo suvokia, jog elgiasi dviveidiškai? Ar šis konkretus žmogus taip elgiasi specialiai, turėdamas tam intenciją? O galbūt jis nė nesupranta, kad taip elgiasi? Gal jis elgiasi natūraliai, nesąmoningai, išmoktai?
Taip pat kyla klausimas: o ką darau aš, ko nesuvokiu, kad darau? Ką apie
mane žino kiti, ko aš apie save nežinau? Kaip mane mato kiti? Kaip aš
atrodau iš šalies? Kaip atrodau pirmą kartą mane matančiam žmogui? Kaip
atrodau kiekvienam atskiram asmeniui, su kuriuo bendrauju jau ilgą
laiką?
Dažnai kažką darome ar sakome prieš tai nė nepagalvodami, spontaniškai, impulsyviai. Daugelis mūsų reakcijų išmoktos, turime įprastus savo elgesio modelius.
Dar dažnai būna, kad pasineriame į kokią nors būseną ir nė nematome aplinkinio pasaulio. Viską matome per juodus ar per rožinius akinius. Negirdime, ką sako aplinkiniai.
Kalbant apie aplinkinių negirdėjimą, tai įdomus fenomenas yra interpretacijos. Kartais atrodo, kad tai, kaip mano žodžius interpretuoja kai kurie kiti žmonės, labai nutolsta nuo to, ką aš norėjau pasakyti. Kito mintis suprantame taip, kaip patys norime. Girdime tai, ką norime girdėti. Viską perfiltruojame ir suprantame taip, kaip mums leidžia mūsų suvokimas.
Be to, ir kitus žmones suprantame tik prafiltruotus. Kartais atrodo, kad mane žmonės įsivaizduoja kaip nežinia ką. Vienas žmogus įsivaizduoja mane kaip beviltišką keistuolę. Kitas žmogus - kaip šaltą, bejausmę asmenybę. Dar kitas - kaip labai įdomų ir protingą žmogų. Vieni, atrodo, mane pernelyg idealizuoja, suteikia man tokių savybių, kokių lyg ir neturiu. Kiti įsivaizduoja mane perdėm neigiamai, perdeda kai kurias esamas mano savybes.
O ir aš pati, atrodo, jau nebežinau, kokia esu. Kuo labiau save analizuoju, tuo mažiau save suprantu. Bandau analizuoti save pagal įvairias tipologijas, bet tai darydama tik įžvelgiu tų tipologijų trūkumus ir ribotumus. Dar bandau atspėti pažįstamų žmonių tipus, bet ir čia nepasiseka. Keista, bet daug lengviau atspėti tipą žmogaus, su kuriuo ką tik susipažinau, o ne to, kurį pažįstu visą gyvenimą. O gal kaip tik tai normalu? Gal bandant suprasti seniai pažįstamą žmogų, pernelyg veikia šališkumas?
